Menu, buvai man saulė ir žvaigždynų akys,
buvai diena, buvai naktis – man viskas,
bet išėjai
sudie nė nepasakęs,
dabar tik rasos ant žolės sutviskę.
Buvai man kelias, ne, ne takas,
dabar į dangų šauna juodas obeliskas,
po mano rankomis pravirkęs baltas lapas,
ir rašalas ant jo taip nelauktai nutiškęs.
Ne mano tai dejonė, ašara – ne mano,
ne mano žodžiai ir ne mano skausmas,
tik vėjo smuikas graudžiai sudejavo,
ir žvakė kapuose virpės ir lauks vis.
O kaip pajusti tartum gūsį dvelksmą tavo,
o kaip nors mirksnį vieną dar priglusti!
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2017-11-03 19:46:11
Širdimi rašytas, jaudinantis, puikus sonetas.
Vartotojas (-a): Sutemų Sesuo
Sukurta: 2017-11-03 09:51:00
tik vėjo smuikas graudžiai sudejavo,
ir žvakė kapuose virpės ir lauks vis.
...ši nuostabi, jautru...
Vartotojas (-a): Saulėlydis
Sukurta: 2017-11-02 22:21:00
Jaudinančiai tikra ir gražu
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2017-11-02 19:48:48
eilės tikros iki graudulio...
Vartotojas (-a): Rasojimas
Sukurta: 2017-11-02 15:12:45
stiprios eilės, pagavo...
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2017-11-02 14:04:13
Skaudžiai nuostabios eilės.
Vartotojas (-a): Audronaša
Sukurta: 2017-11-02 12:35:35
Labai jautrios eilės.
Vartotojas (-a): poeta
Sukurta: 2017-11-02 12:04:17
Labai jautrios ir giliai išjaustos eilės, ačiū