Menu, buvai man saulė ir žvaigždynų akys,
buvai diena, buvai naktis – man viskas,
bet išėjai sudie nė nepasakęs,
dabar tik rasos ant žolės sutviskę.

Buvai man kelias, ne, ne takas,
dabar į dangų šauna juodas obeliskas,
po mano rankomis pravirkęs baltas lapas,
ir rašalas ant jo taip nelauktai nutiškęs.

Ne mano tai dejonė, ašara – ne mano,
ne mano žodžiai ir ne mano skausmas,
tik vėjo smuikas graudžiai sudejavo,
ir žvakė kapuose virpės ir lauks vis.

O kaip pajusti tartum gūsį dvelksmą tavo,
o kaip nors mirksnį vieną dar priglusti!