O Mirtie, o paskutine mūsų žemiškos kelionės ponia,
Sustingdai, aplieji vašku mūs žmogiškus jausmus,
Ir pasilieka tiktai kiautas be džiaugsmų ir abejonių,
Kurį kažkas labai mylėjo, kartu gyveno ir svajojo.
Būk maloninga, Tavęs prašau, meldžiu ir aimanuoju,
Ateik laiku, ateiki tyliai ir, švelniai palietus, vesk į Rojų
Visas tas sielas, kurių likimo ženkle buvo atžymėta,
Kad buvo dirbta, gražiai gyventa ir gyvenimą mylėta.
Nebūk rūsti , kuriems gyvenimas šis pagailėjo
Ir tinkamo drabužio, namų ir duonos ir pyrago,
Jie meilės nepažino, todėl mylėti neišmoko,
Būk gailestinga jiems dėl mūs gyvenimo šykštoko.
Ir jei matai, kad dar kažką pakeist gali, palik vilties
Ir atsitrauk, galbūt dabar lemtinga valanda,
Kada naujoj šviesoj užgims nauja dvasia,
Pasaulis džiaugsis ir Tau dėkos, už dovaną gyventi be klaidos.
poeta
2017-11-01 23:03:10
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2017-11-02 14:35:43
Išmintingi norai ir pamąstymai apie žemišką kelionę.
Vartotojas (-a): Audronaša
Sukurta: 2017-11-02 11:15:50
Paskutinis stulpelis ypač patiko.
Vartotojas (-a): Laimužė
Sukurta: 2017-11-02 10:37:57
prasmingi pamąstymai