O Mirtie, o paskutine mūsų žemiškos kelionės ponia,
Sustingdai, aplieji vašku mūs žmogiškus jausmus,
Ir pasilieka tiktai kiautas be džiaugsmų ir abejonių,
Kurį kažkas labai mylėjo, kartu gyveno ir svajojo. 

Būk maloninga, Tavęs prašau, meldžiu ir aimanuoju,
Ateik  laiku, ateiki tyliai ir, švelniai palietus, vesk į  Rojų
Visas tas sielas, kurių likimo ženkle buvo atžymėta,
Kad  buvo dirbta, gražiai gyventa ir gyvenimą mylėta.

Nebūk rūsti , kuriems gyvenimas šis pagailėjo
Ir  tinkamo drabužio, namų ir duonos ir pyrago,
Jie meilės nepažino, todėl mylėti neišmoko,
Būk gailestinga jiems dėl mūs gyvenimo šykštoko.

Ir jei matai, kad dar kažką pakeist gali, palik vilties
Ir atsitrauk, galbūt dabar lemtinga valanda,
Kada  naujoj šviesoj užgims nauja dvasia,
Pasaulis džiaugsis ir Tau dėkos, už  dovaną  gyventi  be klaidos.