Dabar, kaip ir tada, vėl snaigės sukasi ore.
Ir kelio vingiai kaip tada, tik jau pėdų nelikę,
Išspinduliavę esatį į erdvę. Tik jau veidų nėra,
Ir niekada nebus, kaip niekada nebūna nieko antrą kartą.
Užvėrė laikas langines, tamsa jau kambarius užklojo.
Boluos per vėlines lėkštė ant stalo padėta
Ir kėdės tuščios šauks išėjusius namolio.
Ir artimiesiems širdys jau mažiau skaudės,
Su viltimi jie lauks to laiko, kada galbūt jie vėl galės
Išvysti veidus artimų, išėjusius už juos pirm laiko.
Tai tik iliuzija kvaila ar proto užtemimas,
O gal sveiki visi, kaip niekada atšvęsime susitikimą...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2017-10-31 12:31:11
Gyvenimu mes einame ir nežinome, kur baigsis mūsų kelias. Tad kol dar ten neišėjome, plevenant žvakių liepsnelėms, prisiminkime tuos, kurių jau nėra šalia.
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2017-10-30 20:27:48
daug minčių sužadinančios eilės...ačiū
Vartotojas (-a): Rena
Sukurta: 2017-10-30 12:56:54
Tik visų Šventųjų ir vėlinių dienos sukviečia dar sveikuosius prisiminti ir pagerbti išėjusiuosius...