Dabar, kaip ir tada, vėl snaigės sukasi ore.
Ir kelio vingiai kaip tada, tik jau pėdų nelikę,
Išspinduliavę esatį į erdvę. Tik jau veidų nėra,
Ir niekada nebus, kaip niekada nebūna nieko antrą kartą.
Užvėrė laikas langines, tamsa jau kambarius užklojo.
Boluos per vėlines lėkštė ant stalo padėta
Ir kėdės tuščios šauks išėjusius namolio.
Ir artimiesiems širdys jau mažiau skaudės,
Su viltimi jie lauks to laiko, kada galbūt jie vėl galės
Išvysti veidus artimų, išėjusius už juos pirm laiko.
Tai tik iliuzija kvaila ar proto užtemimas,
O gal sveiki visi, kaip niekada atšvęsime susitikimą...