Kai išauš ta diena,valanda ir minutė,
Tavo laikas ant slenksčio sustos.
Tu užversi daug kartų varstytas duris
Ir tyla nebyli lyg spengimo skaudi
Tau sudie pasakys. Dienos bėga pirmyn,
Tarsi upės jos teka ir teka, tarsi lapai rudens
Vėjo blaškomi krinta ant tako.
Ar kada jos sugrįžti pašauks į prabėgusio laiko verpetą.
Tu užversi duris, tavo laikas ant slenksčio sustojęs šypsosis.
Įsitveręs staktos dar ištars, – neišeik!
Jis lyg paukštis išskris į melsvėjančius tolius.
Jis negrįš jau atgal, upė pakeitė tėkmę ir vagą.
Veja tolius žydrus, veja vėjo nugairintą rudenio taką.
Tu eini vis pirmyn į gyvenimo kitą rytojų,
Po langais liūdi medžiai lyg broliai sustoję...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2017-10-26 20:49:51
ach, tas laikas...jis viesiems kada nors baigiasi, kad ir kaip būtų liūdna ir graudu...
Vartotojas (-a): Rena
Sukurta: 2017-10-26 12:08:31
Daug ir prasmingai pasakyta apie laiką...Kada jis - tavasis sustos dar nieks neatspėjo...
Puikios eilės.
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2017-10-26 12:03:55
Gal nevertėtų galvoti apie ateitį, nes beveik niekada nebūna taip. kaip vaizduotė sukuria. Gal geriau laisvą laiką užpildyti svajonėmis. Kažkur skaičiau, kad svajoti yra pavojinga, nes kartais jos išsipildo. Tačiau šiuo atveju joks pavojus negresia, jeigu jo pozityvios.