Kai išauš ta diena,valanda ir minutė,
Tavo laikas ant slenksčio sustos.
Tu užversi daug kartų varstytas duris
Ir tyla nebyli lyg spengimo skaudi
Tau sudie pasakys. Dienos bėga pirmyn,
Tarsi upės jos teka ir teka, tarsi lapai rudens
Vėjo blaškomi krinta ant tako.
Ar kada jos sugrįžti pašauks į prabėgusio laiko verpetą.
Tu užversi duris, tavo laikas ant slenksčio sustojęs šypsosis.
Įsitveręs staktos dar ištars, – neišeik!
Jis lyg paukštis išskris į melsvėjančius tolius.
Jis negrįš jau atgal, upė pakeitė tėkmę ir vagą.
Veja tolius žydrus, veja vėjo nugairintą rudenio taką.
Tu eini vis pirmyn į gyvenimo kitą rytojų,
Po langais liūdi medžiai lyg broliai sustoję...