Tu lauki – nelauki,
O jis pasikeičia!
Atrodo nedaug –
Tiktai vienas skaičius.
Ir aušta – išaušta
Rasojantis rytas...
Pakeitęs metus,
Aukso lapais apkritęs,
Kaštonais praskilęs –
Tai dovanos spalio,
Kai gilės kepurių
Surasti negali...
Dar niekur neskraido
Voratinklių gijos,
O rudenio gėlės
Šalnų nesibijo.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): delioren
Sukurta: 2017-10-26 22:11:01
Gilės be kepurių? Gražus pamatymas.
Vartotojas (-a): Saulėlydis
Sukurta: 2017-10-26 12:24:21
Pakylėta dedikacija rudenį gimusiems :)
Vartotojas (-a): atkaklioji
Sukurta: 2017-10-26 10:23:51
Tai tikriausiai ir man, ačiū...
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2017-10-25 23:05:24
Man nuskambėjo kaip malda likimui
Aš irgi rudeninė, todėl man artimoseilės apie rudenį.
Parašyčiau: jau niekur neskraido voratinklio gijos
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2017-10-25 20:32:24
Mielos eilės.
Kadangi esu žiemos vaikas, tai Vandenis man nesukrovė jokių turtų, apart sniego ir pūgų.
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2017-10-25 20:24:06
gražūs pamintijimai, tokie rudeniškai slaptingi...
Vartotojas (-a): Audronaša
Sukurta: 2017-10-25 13:17:33
Kai gilės kepurių surasti negali...