Paliesiu tamsą rudenio alėjoj
Legvai nulijus iš sapnų dangaus
Ir pasiilgus artimo žmogaus
Gyvenimas ir laikas susilieja.
Vienatvės rūbas pilkas, sudėvėtas,
Tuštybės fone gal kažkas paklaus,
O kur didybė apdaro puikaus,
Kai pasiklydom žingsniuos šokio lėto?
Pasauli, ar tave gerai tave pažįstu?
Kaskart vis stebini ir liūdini mane,
Ar dar nuvesi tėviškėn sapne.
Takeli, akmenim ir žvyru grįstas?
............
Paliesiu tamsą rudenio alėjoj
Lyg stebuklinga šokio fėja Lėja...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): baltoji varnelė
Sukurta: 2017-10-26 10:11:05
Toks mistinis prisilietimas.
Vartotojas (-a): Užuovėja
Sukurta: 2017-10-25 19:13:50
Visada geras jausmas sukyla, skaitant autorės eiles.
Vartotojas (-a): Rena
Sukurta: 2017-10-25 16:07:12
Gal ir naujai nuskambėjo, bet lyrika įdomi...
Vartotojas (-a): Ramunė Vakarė
Sukurta: 2017-10-25 11:12:35
Kažkodėl matau šį tekstą ketureiliais.
Sukeitus žodžius būtų išvengta kirčio klaidos: Fone tuštybės