Paliesiu tamsą rudenio alėjoj
Legvai nulijus iš sapnų dangaus
Ir pasiilgus artimo žmogaus
Gyvenimas ir laikas susilieja.
Vienatvės rūbas pilkas, sudėvėtas,
Tuštybės fone gal kažkas paklaus, 
O kur didybė apdaro puikaus,
Kai pasiklydom žingsniuos šokio lėto?
Pasauli, ar tave gerai tave pažįstu?
Kaskart vis stebini ir liūdini mane, 
Ar dar  nuvesi tėviškėn sapne.
Takeli, akmenim ir žvyru grįstas?
............

Paliesiu tamsą rudenio alėjoj
Lyg stebuklinga šokio fėja Lėja...