pasėdėk su manim ligi ryto
kol skliautu kyla paukščiai į viršų
tu gali
nes kitaip neprašyčiau
pasėdėk su manim
nepamiršiu
nyra pirštai į žydinčią žolę
tarsi lašas į skambančią lysvę
vis galvoju
kad gal kada žmonės
viens prie kito nuoširdžiai glaustysis
tad prisėskim įkritę į žolę
tokią vešlią ir žalią
ir minkštą
per pečius byra rasos karoliais
rodos tyliai priklaupę
numirštam
nieks nematė
tik žiogas nugrojo
vėl pabundame Viešpačiui leidus
ant delnų tik dulksna vasarojaus
ir Aušrinės nuspalvintas veidas
jau pirmi atspindžiai nusirito
ir lėtai kyla paukščiai nuo pirštų
niekada nepamiršiu šio ryto
pažadėk
kad ir tu nepamirši
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2017-10-24 19:17:30
Užburiantis jausmas.
Vartotojas (-a): Audronaša
Sukurta: 2017-10-24 09:17:23
Pritariu Vasarai
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2017-10-23 23:06:21
Tikra poezija. Tuo viskas ir pasakyta. Pasakyta, kad tikra ir visais atžvilgiais, t.y. ir techniniu atlikimu.
Moderatorius (-ė): KitaJūra
Sukurta: 2017-10-23 21:40:35
labai gražu...nyra pirštai į žydinčią žolę... jaučiu jos kvapą...nepamiršiu
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2017-10-23 20:41:53
dieviškai gražu...glaudžiu
Vartotojas (-a): bitėžolė
Sukurta: 2017-10-23 19:09:55
Įspūdinga...
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2017-10-23 17:13:36
Kiek daug švelnumo, tyrumo ir grožio... Priglausiu. Ačiū.