pasėdėk su manim ligi ryto
kol skliautu kyla paukščiai į viršų
tu gali
nes kitaip neprašyčiau
pasėdėk su manim
nepamiršiu

nyra pirštai į žydinčią žolę
tarsi lašas į skambančią lysvę
vis galvoju
kad gal kada žmonės
viens prie kito nuoširdžiai glaustysis

tad prisėskim įkritę į žolę
tokią vešlią ir žalią
ir minkštą
per pečius byra rasos karoliais
rodos tyliai priklaupę
numirštam

nieks nematė
tik žiogas nugrojo
vėl pabundame Viešpačiui leidus
ant delnų tik dulksna vasarojaus
ir Aušrinės nuspalvintas veidas

jau pirmi atspindžiai nusirito
ir lėtai kyla paukščiai nuo pirštų
niekada nepamiršiu šio ryto
pažadėk
kad ir tu nepamirši