Niekada nesakyk, – niekada.
Niekada nematuok jausmų gylio.
Jie kaip upė išsenka ir vėl lavina
Prasiveržia pro vakaro tylą.
Niekada nesakyk, – amžinai.
Amžinybė tik rudenio saulei perskilus.
Tik tada, kai tylos aitvarai,
Tave neš per visatos sniegynus.
Baltas gruodas stogus padabino,
Žiemos paukštis, – šalta jo giesmė.
Saulės gaisras nurausvino rytą ankstyvą,
Apgaulinga ugnim žemėn smigo auksuota strėlė.
Niekada nesakyk, – per vėlai,
Nors ir laiko minutę turėtum, net tada
Dar gali amžinybę pakeist,
Išvalyti dėmes iš apsiausto dulkėto.
Ant bangos nemarios savo bures išskleist,
Begalybės laivais savo sielą
Lyg paukštį iš narvo paleistą plukdyti
Ir skrendi tu visatos keliais
Lengvas, lengvas, dulkelė mažytė...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2017-10-24 18:07:54
Nežemiškos eilės.
Reikia visada tvirtai tikėti viltimi ir savimi.
Vartotojas (-a): Saulėlydis
Sukurta: 2017-10-24 16:37:51
Taip... Mes kartais norim kalbėti šūkiais – niekada! amžinai!... O juk esam tik "dulkelės mažytės..."
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2017-10-23 23:13:03
Pritariu Astrai.
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2017-10-23 20:46:12
puikios , įtaigios eilės...
Vartotojas (-a): bitėžolė
Sukurta: 2017-10-23 18:11:31
Iškilūs žodžiai.
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2017-10-23 17:32:02
Daug tiesos, kurią kartais primirštam. Geras eil. Ačiū.
Vartotojas (-a): Astra
Sukurta: 2017-10-23 14:13:56
Tarsi palinkėjimas :) Viltingi žodžiai ir labai graži eilėraščio pabaiga...
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2017-10-23 13:18:02
...tokios poetiškos, viltingos ir gražios mintys...tikra atgaiva...