Niekada nesakyk, – niekada.
Niekada nematuok jausmų gylio.
Jie kaip upė išsenka ir vėl lavina
Prasiveržia pro vakaro tylą.
Niekada nesakyk, – amžinai.
Amžinybė tik rudenio saulei perskilus.
Tik tada, kai tylos aitvarai,
Tave neš per visatos sniegynus.
Baltas gruodas stogus padabino,
Žiemos paukštis, – šalta jo giesmė.
Saulės gaisras nurausvino rytą ankstyvą,
Apgaulinga ugnim žemėn smigo auksuota strėlė.
Niekada nesakyk, – per vėlai,
Nors ir laiko minutę turėtum, net tada
Dar gali amžinybę pakeist,
Išvalyti dėmes iš apsiausto dulkėto.
Ant bangos nemarios savo bures išskleist,
Begalybės laivais savo sielą
Lyg paukštį iš narvo paleistą plukdyti
Ir skrendi tu visatos keliais
Lengvas, lengvas, dulkelė mažytė...