Santrauka:
Iš vaikystės sodo
Spalio vėjai, spalio vėjai
Maišo dangų pasiklydę...
Ko manęs paklaust norėjai,
Sapnuose palikęs brydę
Tokią skaudžią, tokią gilią,
Kaip balti vaikystės sodai
Užkapoti, bet nemirę!?
Tu juose šventai atrodai,
Mano Tėve. Sunerimę
Vyturiai į dangų nyra...
Ir baltai skambėti ima
Obelis, pavirtus lyra,
Spalio vėjai, spalio vėjai
Maišo dangų pasiklydę...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Rena
Sukurta: 2017-10-20 12:11:09
Man priminė spalyje raudonuojanti gimtinės sodą, o ypač saulėtomis dienomis. Būdavo nuostabu, savaitgaliais parvykus, talkinti tėvukui... Puikios eilės.
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2017-10-19 20:42:40
kokios gražios mintys, dainingos eilės...puikiai
Vartotojas (-a): baltoji varnelė
Sukurta: 2017-10-19 15:59:31
Labai gražiai prisiminėte tėvo sodą, kad ir iškapotą, vis grįžtantį
į sapnus.
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2017-10-19 12:34:23
Labai mielos eilės.
Vartotojas (-a): Audronaša
Sukurta: 2017-10-19 11:05:49
Ir baltai skambėti iima obelis pavirtus lyra, taip švelniai lyg vėjo dvelksmas.