Išblėsęs židinys.
Ir mintys šąlančios,
užklydusios į nejaukius namus.
Vorai savus tinklus pakampiais rezga.
Dangaus skliaute toks spindesys
žvaigždžių žavus.
Mėnulio pjautuvas galanda dantį
į Grįžulo ratus.
Kažkaip keistai skubėjau pragyventi
Dangaus atseikėtus metus.
Mylėt ir nemylėt, gal net išduoti.
Maniau, gyvenimas dosnus,
pyrago ligi soties bus.
Per šviesmečius nutolęs
nuo manęs Dangus.
Ruduo švelniai klebena durų sklendę
į užtrenktus sielos namus.
Vazoje šypsos astro žiedas
iš rudenėjančių laukų.
Imu Dangaus ranka atriektą
priešpaskutinę riekę.
Toks nepaprastai gardus
ant jos pelynais gardintas
...
žemiškas medus.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2017-10-19 20:47:04
gera ragaut tokį žemišką medų...
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2017-10-19 18:04:47
Nepaprastai vaizdingos bei prasmingos eilės.
Taip jau būna, kad jaunystėje, o tuo labiau vaikystėje atrodė, kad yra marios. Deja, laikas prabėgo nepastebimai.
Vartotojas (-a): baltoji varnelė
Sukurta: 2017-10-19 16:06:57
Gerai, kai riekė dar priešpaskutinė...,
Miela skaityti tokias eiles.
Vartotojas (-a): Audronaša
Sukurta: 2017-10-19 10:53:53
Toks mistiškas žemės medus, patiko.
Moderatorius (-ė): KitaJūra
Sukurta: 2017-10-19 07:49:01
Pelynų medus...taiklu apie rudenį ir mus.