Gerai, Ramunėle,
kad paskambinote. Tačiau kiek kartų jau sakiau, kad, deja, telefonas man ne ta priemonė, kuria galėčiau naudotis, tikintis bent kiek padoriau išreikšti savo mintis. Bet... kad tave Dzievulis augintų! - ir pasisveikinti užmiršau. Taigi, labas. Skubu patikinti, kad Jūs teisi pasakius, jog nei šis nei tas, kai viena eilėraščio pusė cituojama, o kita paliekama lyg ji būtų tuščia vieta.
Apie „tuščią vietą“ Jūs, žinoma, dėl stipresnės įtaigos. Bėda kitokia, o būtent, kad ji, ta vieta, labai netuščia ir iš jos liejasi į visas keturias puses.  Bet suprasti, kas liejasi, man ne taip lengva. Tačiau pabandykime.
Primenu paskutinį eilėraščio posmą:
„aš būsiu tavo kryžius –
tu tik nešk
likimas jau neleis
to kryžiaus mest.“
Atsiminiau tėvą. Buvo meistras ir daugiausia Šklėriuose kryžių pastatyta jo rankomis. Kalbu apie pakelių, prie sodybų esančius kryžius, apie tuos, kurie pastatyti žmogaus žūties vietose. Prieš mirtį sirgo apie keletą metų ir niekas jam taip labai nerūpėjo, kaip žinoti, ar stovi jo pastatyti kryžiai. Dar prieš ligą daug kryžių buvo susenę, išvirtę, sudeginti šventoje ugnyje, ką gerai žinojo. Tačiau priešmirtiniame jo laike, visi, sakau VISI kadais išnykę kryžiai vėl „sustojo“ vietoje ir buvo tokie, kokie buvę.  Ir mes liudijome, kad - taip, tie kryžiai stovi, ir niekas nemanėme, kad meluojam.
Tai ar galėčiau šiuo pavyzdžiu liudyti, kad kryžiai sunkūs? Sunešė tėtis ir sustatė jų vietose net ir tuos, kurių jau nebuvo. Todėl ir noriu Tavęs paklausti, Ramunėle - iš kur Jūs tai žinojote? Todėl ir aš mielai poezijoje sutikčiau būti kryžiumi, kuris toks nesunkus ir geras. Bet yra žmonių, kuriems šis posmas reikš visai ką kitą. Ir Jėzui Kristui kryžius irgi buvo labai sunkus. Tai va, pažiūrėjus kryžiai kaip kryžiai, bet tam tikrais momentais žmogaus dvasia juos priima skirtingai – ir poezija pamato tai, ko nemato žmogaus akys.
O kolekcijoje, kurią, Ramunėle, matei ant mano stalo, pelėdų padaugėjo. Ir visai netyčia parašiau:

Pelėdos sutūpė ant mano stalo.
Iš vatos, stiklo, medžio, iš metalo...
O štai šita- didžiausioji - iš vaško,
Su dagtimi viršum galvos
Tai šventai ugniai,
Kai akis jau merksiu,
Kad uždegtų.

Patikėsite ar ne, bet ši vaškinė pelėda, bet kuriuo momentu galinti pavirsti degančia žvake, man dabar gražiausia, brangiausia. Ir jeigu kas sakytų, kad reikia eilėraštį tobulinti, tai tylėčiau, klausyčiausi patarimų ir kartu žinočiau, kad negaliu, nesugebu, nemoku. Ne aš jį rašiau ir reikia prašyti, kad jį „ poetintų“ TAS, kas jį parašė, TAS, kas kažkur manyje. Tačiau anasis ne visuomet tokiems prašymams paklūsta. Ir todėl sakau, kad nemažai eilėraščių yra labai asmeniški  ir jeigu jų nesuprantam, tai irgi labai natūralu.
Man, pavyzdžiui, visai ne gėda prisipažinti, kad nemažai parskaitomų eilėraščių nesuprantu ir nemanau, kad dėl to jų autoriai pyktų. Kita dalis skaitytojų apsimeta, kad jie supranta ir skuba pasakyti: ak! kaip gražu...
Bet apie ką mes čia, Ramunėle?
O Viešpatie! padėk man suprasti, ką čia parašiau.
Regis, buvome peršokę per ketvirtą posmą:

„aš būsiu tavo namas –
tu tik pastatyk
ir man duris kai grįšiu
plačiai atidaryk“

Atleisk, Ramunėle, apie jį nerašysiu - per daug jau norima: ir namą pastatyti, ir duris plačiai atidaryti. Juk tam jis ir statomas, kad būtum, gyventum. O kad nereikėtų išeiti ir vėl grįžti, galėtumei jau ir pati padėti tokioje statyboje- statykim kartu. Kita vertus, žiema, šalta, o žiema šalčio į kiekvienus namus prilenda ir be plačiai atidarytų durų.
Ach, ir vėl jaučiu, kad kumštelį gniauži, vėl nervingai džergs telefonas, bet vis tiek- būkite laiminga. Už klaidas, prašau - pykite, o už nuomonę, už mintis-ne. Ir.
- Ir?
- Ir atsiminiau, Ramunėle, eilėraščio pavadinimą – „aš būsiu tavo“.
******************************
P.S: Ačiū Dzievuliui, skola atiduota ir pažadu ateityje neplėšikauti