kristi aukštyn
nagais nulupsiu
lipnią lūpų lavą
išbūti – išsitrint
iš atminties
dangus be dugno
kritę išgyvena
akim pilnom žvaigždžių
pilnom nakties
ištrykštančios baltais
tylos fontanais
užgniaužia kvapą
žvilgsnio pilnatis
kai tavo akys
mano lūpas semia
svetimesni už svetimus
praris
voratinklių rūkus
balkšvi šešėliai
neatkartotas šlamesys
ištįs
praėjęs laikas
lieka
nepraėjęs
dangus be dugno
paukščiais
žemėn
kris
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Užuovėja
Sukurta: 2017-11-28 16:27:27
Mano mylima Poetė! Ačiū! ♥
Vartotojas (-a): antanas vėjyje
Sukurta: 2017-11-26 21:33:45
!
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2017-10-17 21:16:46
nuostabios eilės, gera skaityti...glaudžiu
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2017-10-17 04:18:24
Čia – tikra poezija. Bet aš kartojuosi. Ir, kaip visada, geriau jau pakomentuos kokį trali-vali, nei normalias eiles. Toks ir supratimas...
Vartotojas (-a): Audronaša
Sukurta: 2017-10-16 14:12:33
Puikiai išreikštas jausmas eilėmis.