nagais nulupsiu
lipnią lūpų lavą
išbūti – išsitrint
iš atminties
dangus be dugno
kritę išgyvena
akim pilnom žvaigždžių
pilnom nakties
ištrykštančios baltais
tylos fontanais
užgniaužia kvapą
žvilgsnio pilnatis
kai tavo akys
mano lūpas semia
svetimesni už svetimus
praris
voratinklių rūkus
balkšvi šešėliai
neatkartotas šlamesys
ištįs
praėjęs laikas
lieka 
nepraėjęs

dangus be dugno
paukščiais
žemėn
kris