Griuvau aš,
Užkliuvęs už savo šešėlio,
Kurio jau seniausiai
Maniau, atsikratęs,
O jis, pasirodo,
Kartu visą kelią
Iš tolo bidzeno,
Vis sukdamas ratais.
Pridarė bėdų man
Šešėlis tas mano,
Keiksnojo ir jį, ir mane
Kas netingi.
Ir tie, kurie nieko
Dorai neišmanė,
Ir tie, kurie dėjosi
Baisiai protingi.
Begriūdamas skaudžiai
Susitrenkiau galvą,
Kuri dar ilgokai
Vis svaigo ir gėlė.
Jei taptų troškimai
Menki ir bespalviai,
Gal būt, man pavyktų
Pabėgt nuo šešėlio?..
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Rena
Sukurta: 2017-10-16 13:41:26
Nors su skaudančia galva, bet nemažai prasmingų minčių paskleidėte.
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2017-10-16 13:11:09
Nors graudu ir sunku skaityti jūsų eiles, tačiau jos yra nuostabios.
Mes per visą gyvenimą nuo kažko bėgame, kažką vejamės ir galiausiai pamatome, kad niekur nenubėgome ir nieko nepavijome. Turime džiaugtis, kad šešėlis šalia mūsų.
Vartotojas (-a): baltoji varnelė
Sukurta: 2017-10-16 13:00:38
Veltui manote, kad bespalvis troškimas nesudarytų šešėlio...Mano viena pažįstama
yra pasakiusi; "jei aš šešėlio neturėčiau,
tai gal turėtų jis mane." gal čia yra tiesos? Eilės puikios, o dar su
saviironija, tai liuks!
Vartotojas (-a): Nijolena
Sukurta: 2017-10-16 11:55:14
Gal, bet geriau nereikia, nes rašote tvirtai suręstus tekstus. :)