Pririški,
obuoly,
mane prie žemės,
kad niekas neatplėštų niekada nuo jos,
čia žodžiai,
čia šnekta gimtoji gema,
todėl už grumsto tartum kirmis kabinuos.
Pririškit,
pievos, pienės, katilėliai,
prie savo žiedo,
kvepiančio medum,
pririškit, dainos,
vingrios pasakėlės,
vainikas mano žodžių jums.
Iš nerimo,
iš skausmo jį supyniau,
net ir naktim aš kartais nemiegu,
kadaise skrido ilgesio sūpynės,
dabar į delnus vaisiai kris tegu...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2017-10-11 21:38:53
Originalios ir mielos eilės.
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2017-10-10 20:29:22
tokios jaukios, artimos širdžiai eilės...ačiū
Vartotojas (-a): Rena
Sukurta: 2017-10-10 18:07:32
Puiki lyrika žmogaus, mylinčio savo žemę ir viską kas virš jos...Ačiū.
Vartotojas (-a): baltoji varnelė
Sukurta: 2017-10-10 14:14:59
Nieki nesakydama, paėmiau ir nusinešiau... ačiū.
Vartotojas (-a): Audronaša
Sukurta: 2017-10-10 12:28:17
labai gražūs jausmai žemei.