Mano žemė

Pririški,
obuoly,
mane prie žemės,
kad niekas neatplėštų niekada nuo jos,
čia žodžiai,
čia šnekta gimtoji gema,
todėl už grumsto tartum kirmis kabinuos.
Pririškit,
pievos, pienės, katilėliai,
prie savo žiedo,
kvepiančio medum,
pririškit, dainos,
vingrios pasakėlės,
vainikas mano žodžių jums.
Iš nerimo,
iš skausmo jį supyniau,
net ir naktim aš kartais nemiegu,
kadaise skrido ilgesio sūpynės,
dabar į delnus vaisiai kris tegu...
bitėžolė

2017-10-10 11:03:41

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas

Sukurta: 2017-10-11 21:38:53

Originalios ir mielos eilės.

Vartotojas (-a): Vasara7

Sukurta: 2017-10-10 20:29:22

tokios jaukios, artimos širdžiai eilės...ačiū

Vartotojas (-a): Rena

Sukurta: 2017-10-10 18:07:32

Puiki lyrika žmogaus, mylinčio savo žemę ir viską kas virš jos...Ačiū.

Vartotojas (-a): baltoji varnelė

Sukurta: 2017-10-10 14:14:59

Nieki nesakydama, paėmiau ir nusinešiau... ačiū.

Vartotojas (-a): Audronaša

Sukurta: 2017-10-10 12:28:17

labai gražūs jausmai žemei.