Pririški,
obuoly,
mane prie žemės,
kad niekas neatplėštų niekada nuo jos,
čia žodžiai,
čia šnekta gimtoji gema,
todėl už grumsto tartum kirmis kabinuos.
Pririškit,
pievos, pienės, katilėliai,
prie savo žiedo,
kvepiančio medum,
pririškit, dainos,
vingrios pasakėlės,
vainikas mano žodžių jums.
Iš nerimo,
iš skausmo jį supyniau,
net ir naktim aš kartais nemiegu,
kadaise skrido ilgesio sūpynės,
dabar į delnus vaisiai kris tegu...