Rūko prieblandoj miestas paniręs,
Skęsta medžiai, namai ir ruduo
Ir žmonių akyse driekias ilgesio gijos,
Jos nematomos tįsta gatve ir kiemais.
Ir visi tarsi aktoriai scenoj
Bando šypsenom tai užmaskuot.
Juk aplink laimės nieks nedalina,
Ji kažkur, gaudo vėją laukuos.
Toks niūrus kartais būna pasaulis
Ir atrodo visai be prasmės.
Viens po kito keliaujam, keliaujam
Ir nežinom, kada bus ir mūsų eilė...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2017-10-09 20:56:29
taip, esam aktoriais gyvenimo kine, kartais mūsų rolės labai sunkios, dažnai reikia apsimesti, išjausti ir vaidinti skaudama širdimi....Bet pritariu Saulėlydžiui, kad reikia keliauti ir pagauti laimę...
Vartotojas (-a): Saulėlydis
Sukurta: 2017-10-09 15:34:14
Niūrios ir liūdnos mintys. Nežinom.Todėl reikia keliauti į laukus, pasigauti laimę ir negalvoti kada ateis eilė...
Vartotojas (-a): Kapsė
Sukurta: 2017-10-09 15:16:30
Dažnai pabūnam aktoriais ir skausmą užmaskuojam šypsena. Turbūt taip reikia, nes kiekvienam sutiktajam skųstis savo ilgesiu tikrai neverta. O kūrinėlis sakyte sako, jog ,,niūrus kartais būna pasaulis". Visa tai žinodami, imkime ir nusišypsokim, pabūkim ,,tarsi aktoriai".
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2017-10-09 13:21:52
Žmogaus gyvenimas panašus į spektaklį suvaidintą daugelio žiūrovų akivaizdoje. Nusileidus uždangai ir pasišalinus aktoriams, dar kurį laiką girdėti plojimai ar nepatenkintų švilpimai. Pagaliau gęsta šviesos ir žiūrovai išsiskirsto į visas puses vaidinti savo paties gyvenimo dramos.