Rūko prieblandoj miestas paniręs,
Skęsta medžiai, namai ir ruduo
Ir žmonių akyse driekias ilgesio gijos,
Jos nematomos tįsta gatve ir kiemais.
Ir visi tarsi aktoriai scenoj
Bando šypsenom tai užmaskuot.
Juk aplink laimės nieks nedalina,
Ji kažkur, gaudo vėją laukuos.
Toks niūrus kartais būna pasaulis
Ir atrodo visai be prasmės.
Viens po kito keliaujam, keliaujam
Ir nežinom, kada bus ir mūsų eilė...