Vien tik tu ir klevai, dar šalnojantis rytas,
Užsisupsiu languota motulės skara,
Tavo balsas tyloj vėl kitoniškas, kitas,
Graudulys pasivijo... garuoja kava...
Kas beliko iš žodžių, laiškų, įkvėpimo?
Išdainuotos pakrantės jaunystės dienų,
Išsiblaškė, nukrito, nuvyto, nurimo
Paukščių giesmės ir mostas beplunksnių sparnų...
...........
Vien tik tu ir klevai, dar šalnojantis rytas,
Paskutinis ruduo užu sodo obels,
Kas tave pasitiks, baltos miglos nukrito,
Kas jausmingai širdin įdienojus pabels...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Audronaša
Sukurta: 2017-10-09 11:55:50
Sugraudino,labai jautru.
Vartotojas (-a): Užuovėja
Sukurta: 2017-10-08 17:07:35
Lyg koks nušvitimas šios eilės. Ačiū.
Vartotojas (-a): Rena
Sukurta: 2017-10-08 14:21:37
Perskaičius tokias eiles tarsi drugelis praplevena per širdį
Vartotojas (-a): Kapsė
Sukurta: 2017-10-08 13:02:47
Perskaičiau, ir — ,,graudulys pasivijo".
Vartotojas (-a): Rasojimas
Sukurta: 2017-10-08 09:30:53
ilgesinga ir šviesu nuo šių eilių...
Vartotojas (-a): bitėžolė
Sukurta: 2017-10-08 08:41:34
Šviesios eilės, spaudžiančios ašaras...
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2017-10-08 07:17:57
Skara ir kava nesirimuoja. Čia nebent tiems, kas pats rimuot nemoka. Taip viskas gerai.
Vartotojas (-a): Saulėlydis
Sukurta: 2017-10-07 23:35:06
Malonu skaityti.
Vartotojas (-a): poeta
Sukurta: 2017-10-07 22:46:31
Širdin pasibels jūsų gražūs posmai
Vartotojas (-a): Laimužė
Sukurta: 2017-10-07 20:23:11
gražus ilgesys