Santrauka:
Kaip pastėbėjo kaip lietus, manieji eilėraščiai neįmantrūs, bet galiu pridurti, kad jie net geometrinės progresijos greičiu paprastėja ir toliau, ir nieko negaliu padaryti, kaip tik paprasčiausiais žodžiais kaskart iš naujo prabilti arba pagaliau nutilti...
Noris rudenį žvakę uždegti,
baltą angelą šaukti nakčia.
Kaip graudu medžiui apdaro žalio netekti,
paukščio giesmei išskristi iš čia!
Ir tylos neberasti jau raktų,
užrakintos po šalta kančia,
it vilkolakiui sutemas lakti,
kai danguj surūstėja delčia.
Noris tyliai it žvakei užgesti,
noris rytą ištirpti rūke,
nes aky tavoje ne krislas, bet rąstas,
ir iš medžių ši žemė visa.
Kas tave tarpe medžių surastų?
Kas surastų it paukštį tave?
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Kapsė
Sukurta: 2017-10-08 12:55:47
Ruduo klampoja per žmogaus širdį... Ir nieko čia nepadarysi — kaip radom, taip paliksim.
Vartotojas (-a): Rasojimas
Sukurta: 2017-10-08 09:15:55
gyvos eilės, netiuninguotos...
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2017-10-08 07:28:26
Labai geros metaforos, daug kam pasimokyti reikia. Eilės ne tokios paprastos šitos, čia plati dirva fantazijai. Paprastumą labiau turėjau omeny eilėdarą. Nereikia nutilti, reikia dar daugiau rašyti.
Vartotojas (-a): Saulėlydis
Sukurta: 2017-10-07 23:27:23
Aplinkui ir taip daug visko sudėtingo. Todėl vis labiau norisi paprasto, neįmantraus suprantamo žodžio.
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2017-10-07 20:27:26
įstabaus grožio sonetas...ačiū
Vartotojas (-a): Užuovėja
Sukurta: 2017-10-07 16:23:52
Paprastume ir yra grožis. Taip viskas rudenėjančiai gražu. Miela skaityti.
Moderatorius (-ė): KitaJūra
Sukurta: 2017-10-07 10:55:35
Medžių nuogumas...gęstanti žvakė...delčia - viskas jautriai tinka rudeniui.