Noris rudenį žvakę uždegti,
baltą angelą šaukti nakčia.
Kaip graudu medžiui apdaro žalio netekti,
paukščio giesmei išskristi iš čia!

Ir tylos neberasti jau raktų,
užrakintos po šalta kančia,
it vilkolakiui sutemas lakti,
kai danguj surūstėja delčia.

Noris tyliai it žvakei užgesti,
noris rytą ištirpti rūke,
nes aky tavoje ne krislas, bet rąstas,
ir iš medžių ši žemė visa.

Kas tave tarpe medžių surastų?
Kas surastų it paukštį tave?