Mes parke dviese – aš ir tu,
Po kojom painiojasi vėjas
Ir blaškos lapai – kiek graudu,
Kad jų gyvenimas praėjo...
Apkabini mintis manas,
Vos vos paglostai savo delnu.
Jis kvepia ramuma, o aš
Net nuraustu nuo žvilgsnio švelniai...
Suspurda širdys tuo ritmu,
Kuriuo sparnai per dangų irias.
Ir, rodos, net nebebaisu,
Kad merks lietus, bus naktys gilios.
Kaštoną saujon man bruki –
Neleidi liūdesiu tikėti.
Geltonų medžių debesy
Paskęsta saulės siluetas.
---
Mes parke dviese – aš ir tu –
Ruduo ir moteris...
Ir vėjas...
2017 m. spalio 5 d.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Rena
Sukurta: 2017-10-07 18:40:26
Puikios eilės, bet pabaigoje jau ne dviese, o trise...
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2017-10-06 21:18:25
labai gražios, įtaigios eilės...
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2017-10-06 17:47:08
Pasakiškas jausmas dviese gamtos prieglobstyje.
Vartotojas (-a): atkaklioji
Sukurta: 2017-10-06 14:57:18
O kaip gražu, kokių jausmų sukelia ruduo...
Vartotojas (-a): Audronaša
Sukurta: 2017-10-06 11:08:07
Mielos,rudeniškos eilės.
Vartotojas (-a): baltoji varnelė
Sukurta: 2017-10-06 09:51:18
Mes parke dviese - aš ir tu -
Ruduo ir moteris... ir vėjas...
Kaip gaila, kad tokiu metu
Tu susitikti nenorėjai...