Mes parke dviese – aš ir tu,
Po kojom painiojasi vėjas
Ir blaškos lapai – kiek graudu,
Kad jų gyvenimas praėjo...
 
Apkabini mintis manas,
Vos vos paglostai savo delnu.
Jis kvepia ramuma, o aš
Net nuraustu nuo žvilgsnio švelniai...
 
Suspurda širdys tuo ritmu,
Kuriuo sparnai per dangų irias.
Ir, rodos, net nebebaisu,
Kad merks lietus, bus naktys gilios.
 
Kaštoną saujon man bruki –
Neleidi liūdesiu tikėti.
Geltonų medžių debesy
Paskęsta saulės siluetas.
---
Mes parke dviese – aš ir tu –
Ruduo ir moteris...
Ir vėjas...
 
2017 m. spalio 5 d.