Žvaigždės krinta, ir saulė jau gęsta,
nesisuks jau ir Žemė ratu,
nežinai, kiek mirimas šis tęstųs,
vien naktis dar tik kalba balsu.
Buvo vasarą šokis drugelių,
buvo žvaigždės, bet jau nebebus,
pulkim tyliai prieš dangų ant kelių,
pulkim vėlei prieš aukštus stabus.
Mes akli nūnai praregėjom –
tuščios saujos ir mūsų delnai,
ėjom saulėn, o šiaurėn nuėjom,
pasiklydom, kaip grįžt – nežinai...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2017-10-05 06:58:24
Priešpaskutinė eilutė liuksinė. Eilės geros, bet ta vieta - ypač.
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2017-10-04 20:47:26
graži, nors ir liūdna lyrika
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2017-10-04 19:10:41
Eilės puikios, kaip visada.
Klysti yra žmogiška, o grįžti ne visada leista.
Vartotojas (-a): Audronaša
Sukurta: 2017-10-04 12:21:19
Tie, kurie per toli nueina, dažnai to nepripažįsta, patiko.