Žvaigždės krinta, ir saulė jau gęsta,
nesisuks jau ir Žemė ratu,
nežinai, kiek mirimas šis tęstųs,
vien naktis dar tik kalba balsu.

Buvo vasarą šokis drugelių,
buvo žvaigždės, bet jau nebebus,
pulkim tyliai prieš dangų ant kelių,
pulkim vėlei prieš aukštus stabus.

Mes akli nūnai praregėjom –
tuščios saujos ir mūsų delnai,
ėjom saulėn, o šiaurėn nuėjom,
pasiklydom, kaip grįžt – nežinai...