1. Poe poterėlis

  Būna, kai ir netyčia paimu už vieno ar kito rankų piršto ir paglostau. Tokiais atvejais jie man dažniau reiškia pragyventus dešimtmečius. Vienas pirštas – dešimt matų, kitas pirštas – ir vėl dešimt. Toks darbas prasidėjo glostant kairės rankos pirštus. Ir, regis, nespėjau atidžiau aplink savęs apsidairyti, kai vienąkart prisėdau ir rašiau.

  Kai pragyventa tiek dešimtmečių, kad juos skaičiuojant neužtenka vienos rankos pirštų, laikas darosi greitesnis. Štai užlenkti ir kitos, dešinės, rankos Nykštys su Smiliumi. Nors šauk: valio! Septyni dešimtmečiai kaip Nemunu vanduo nuplaukė. Tačiau šaukti nesinori. Ar ne per greitai, a? Ir pradedi abejoti, kad šalia Smiliaus esantį Didįjį pirštą vargu ar pasiseks užlenkti. Vilties nedaug, bet, žinoma, be jos neapsieinama. Neapsieinu ir aš. Vis dažniau pagalvoju, kad užbaigus aštuntą dešimtmetį, ne sarmata būtų, jeigu įsikibęs į Bevardį, ir su juo pradėčiau galynes. Nemirksėdamas. Neabejodamas. Nesibaimindamas, kad tai, kas man atrodo gražu ir gera, nebūtina norėti, kad ir kiti taip jaustų. O jis, Bevardis, su savo dešimtmečiu, čia pat, tik už durų.

 Suprantu, kad šį kartą taip pradėti užrašai pasirodė prasmingesni. Jie neužsimiršo. Atsiminęs vis ateidavau prie jų, tikėdamas, kad atsiras dvasioje daugiau gaivos – ten bus suprasta, kad žmogui reikia, kad jis bent pasapnuotų save gražesniu, negu iš tikrųjų yra.
 Ir buvau sužavėtas kaip išgirdau iš ten Poe:
– Nepyk, Pranuci. Aš perkelsiu tavo meškerę į kitą vietą,– pasakė ji ir pašnabždėjo kaip poterėlį:

Niekų valdove,
pasakas gražiai seki.
Kokioj dievų šaly,
išmokęs šitokios meistrystės?
Štai jau ir aš į čia atėjęs iš toli,
bet neprailgo mano ilgas kelias.
ir neužmiršta titnagas įskelti ugnį,
pajautęs kad nelyg žvarboj
senatvėje apšalęs

Net nepaklausiau, iš kur ji, Poe, žino mano nusiteikimą (sakau - nusiteikimą) sumanymui, kurio ir pats dar nesuvokiu. Detaliau jis neiššifruotas. Ir iš tiesų, klausti nereikėję. Poe mestelėjo meškerę toje ežero vietoje, kurios gelmė nebuvo tuščia. Meškerės plūdė tuoj paniro. Toks masalas pražiodino nemenką žuvį. Tačiau anoji irgi nebuvo kvaila, kad užkibtų.
– O Pro? Ar ji irgi žino?
– Va tau! Turiu teisę supykti, – atsiliepė pati Pro.– Negi manai, kad Poe galėtų žinoti daugiau?
– Atsiprašau. Man judvi abi be pirmos ir be paskutinės.
– Girdi, Poe, ką sako dziedulis. Mudvi jam „be pirmos ir be paskutinės“? Duok dieve, kad taip ir toliau, bet nereikia užmišti ir žmonių pasergėjimo: neperšokęs per tvorą nesakyk, dzieduli, op!
– Sakau ne kaip galėtų būti, o kaip dabar yra.
– O dabar yra irgi ne kaip, – truputį užtrukusi atsiliepė Pro.– Ne kaip, deja, nes atėjo laikas pripažinti, kad, anot Poe:

Žiūriu pro langą rudeninį.
Šioj pusėj stiklo – šilta, net jauku,
bet džiaugsmo kažkodėl nėra.
Anoj gi – sodo medžiai numeta lapus.
Atkakęs spalis kilsteli kepurę –
galbūt ir saulės truputis dar bus,
o bobos gal į savo vasarą subus,
bet pasaka žalia, deja, išseko...

O štai ir aš galvoju:
kažin ar kada
aš pasakysiu tau netgi ne Žodį, o žodelį,
kuris galėtų sopuliu užkrist tave,
Niekų valdovą.

 Širdyje dzingtelėjo, sieloje kažkas sunkiai sumojo sparnu, galvoje išgirdau dvi papūgas:
– Girdėjai? Karieta kaip karalių rūmai.
– Kur važiuoja?
– Dar niekur, bet reikia suprasti, kad važiuos.