svajonė numiršta
aš tavo
vardo nesakau
žinau
jį nesunku įminti
lyg kardą
rankoje laikau
prisikėlimą šventą
mintį
kai drobę
kruviną liečiu
širdim suvirpu
nenorėjau
visų įminti paslapčių
bet patikėjau
meilę vėjui
išeisiu knygoj paslapčių
atsiminimų kibūs pirštai
aš tavo atvaizdą liečiu
svajonė duždama
numiršta
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Rena
Sukurta: 2017-10-03 21:37:39
Man priimtina bet kokia eilių struktūra, jeigu žodžiai nuskamba įtaigiai, jausmingai ir prasmingai...
O svajonė numiršta su žmogaus prasmingo gyvenimo baigtimi, todėl nemanau, kad jūsų svajonė beviltiška...
Vartotojas (-a): Rasojimas
Sukurta: 2017-10-03 13:54:09
man labai patiko, artima...
Vartotojas (-a): bitėžolė
Sukurta: 2017-10-03 09:13:24
Puikiai - skaudūs žodžiai...
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2017-10-03 07:57:56
Normaliais posmais geriau Jums išeina. Galėčiau pasakyt dėl ko, bet pamokos ne viešos :)
Vartotojas (-a): Audronaša
Sukurta: 2017-10-03 07:54:03
Gražios eilės.
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2017-10-02 22:04:55
Tikra svajonė niekada nemiršta. Ji gyva, kol žmogus gyvas. Jeigu jos vienokiu ar kitokiu būdu neliko, tai reiškia, kad tai tebuvo viso labo tiktai surogatas.