kiek daug many tavęs
kažkur giliai
tavim putoja mano išprotėjus jūra
many tu noksti geismo obuoliais
ir liūtimi aistros prakiūri
žvaigždėm krenti ant aukuro vilties
tu savimi užpildai tuščią tūrį
tu mano ilgesy suki lizdus
net jeigu mano paukščiai
jau sparnų neturi
tiek daug many tavęs
o tavyje manęs tiktai truputis
užteks ir tiek
nes tavo vardą aš žinau
tu amžinai jauna
aukščiausio jausmo vaidilutė
ir veda į tave visi keliai
bus viskas taip, kaip lemta būti
tavo vardu
aš atnašausiu ambra kvepiančias aukas
dėkinga už gyvybe plazdantį
manęs tavy likutį
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2017-10-03 15:10:13
Graži minčių ir jausmų raiška.
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2017-10-03 07:59:43
Šitas geras. Man patiko.
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2017-10-02 20:26:15
bet koks gražus, subtilus tas likutis...puikios, išjaustos, išraiškingos eilės
Vartotojas (-a): Rena
Sukurta: 2017-10-02 18:59:59
Manau, kad šiose eilėse putoja jausmai, o gal klystu...
Vartotojas (-a): Audronaša
Sukurta: 2017-10-02 16:00:45
Banguojanti jausmų jūra,gražiai skamba.
Vartotojas (-a): bitėžolė
Sukurta: 2017-10-02 15:02:24
Įdomios, išraiškingos eilės, ir mintys originalios... patiko...