kiek daug many tavęs 
  
kažkur giliai
tavim putoja mano išprotėjus jūra
many tu noksti geismo obuoliais
ir liūtimi aistros prakiūri

žvaigždėm krenti ant aukuro vilties
tu savimi užpildai tuščią tūrį
tu mano ilgesy suki lizdus                       
net jeigu mano paukščiai 
jau sparnų neturi

tiek daug many tavęs

o tavyje manęs tiktai truputis
užteks ir tiek
nes tavo vardą aš žinau
tu amžinai jauna
aukščiausio jausmo vaidilutė

ir veda į tave visi keliai  

bus viskas taip, kaip lemta būti  
tavo vardu
aš atnašausiu ambra kvepiančias aukas
dėkinga už gyvybe plazdantį
manęs tavy likutį