O kažkada slėpiau visas eiles...
Dienoraščius negailestingai plėšiau...
Neduok Dievuli, jeigu kas atras...
Maniau – tokios gėdos neiškentėsiu...
Svajojau rast slėptuvę, kur saugu...
Kur nors už debesėlio juos paslėpus...
Ir ten jie išgulėtų ne vienus metus,
Kol tas eiles parodyt kam galėsiu...
Dabar skaitykite, visai jau nebaisu...
Aštrius kampus jau nušlifavo metai...
Nors nenorėčiau deklamuot garsu,
Nes širdyje – vis dar šešiolikmetė...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2017-10-02 20:40:56
Visai be reikalo slėpėte, o tuo labiau plėšėte. Jūsų eilės man iš pat pradžių krito į akis.
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2017-10-02 20:39:28
tas jaunumas širdy ir skatina kurti...ačiū
Vartotojas (-a): Rena
Sukurta: 2017-10-02 13:36:37
Visada prieš, paleidžiant į erdvę tą ką parašai, aplanko netikrumo jausmas... Brandžiame amžiuje viskas atrodo kitaip.
Vartotojas (-a): Audronaša
Sukurta: 2017-10-02 12:59:08
Panašūs pojūčiai ir man.