Mano eilės...

O kažkada slėpiau visas eiles...
Dienoraščius negailestingai plėšiau...
Neduok Dievuli, jeigu kas atras...
Maniau – tokios gėdos neiškentėsiu...

Svajojau rast slėptuvę, kur saugu...
Kur nors už debesėlio juos paslėpus...
Ir ten jie išgulėtų ne vienus metus,
Kol tas eiles parodyt kam galėsiu...

Dabar skaitykite, visai jau nebaisu...
Aštrius kampus jau nušlifavo metai...
Nors nenorėčiau deklamuot garsu,
Nes širdyje – vis dar šešiolikmetė...
Aneliukė

2017-10-01 23:33:16

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas

Sukurta: 2017-10-02 20:40:56

Visai be reikalo slėpėte, o tuo labiau plėšėte. Jūsų eilės man iš pat pradžių krito į akis.

Vartotojas (-a): Vasara7

Sukurta: 2017-10-02 20:39:28

tas jaunumas širdy ir skatina kurti...ačiū

Vartotojas (-a): Rena

Sukurta: 2017-10-02 13:36:37

Visada prieš, paleidžiant į erdvę tą ką parašai, aplanko netikrumo jausmas... Brandžiame amžiuje viskas atrodo kitaip.

Vartotojas (-a): Audronaša

Sukurta: 2017-10-02 12:59:08

Panašūs pojūčiai ir man.