Prieš akis marių bangos liūliavo,
Tolumoj švietė burė balta,
O žuvėdros, lyg marių mergelės,
Žaidė, sukos aplink palengva.
Saulė plieskė tiesiai į veidą
Ir nudažė skruostus rausvai,
O vėjelis, toks lengvas, palaidas,
Glamonėjo plaukus lengvai.
Ir ėjau tarsi vandens paviršium,
Tolumoje skardingi krantai,
Medžiai mojo truputį palinkę,
Kokie gražūs mažyčiai džiaugsmai.
Daug nereikia, tik sielos ramybės,
Kurią rasim gamtos glėbyje,
Ji mus guodžia, ji mus gaivina,
Kai pritrūkstam jėgų kelyje.
Už kiekvieną baltą berželį,
Pušynėlus marių krantuos,
Už kiekvieną paukščio giesmelę
Aš dėkoju ir drąsiai lenkiuos.
poeta
2017-10-01 09:53:30
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Rena
Sukurta: 2017-10-02 13:24:04
Malonu skaityti lengvus gamtą apdainuojančius žodžius. Tokias eiles visada bandau dainuoti...
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2017-10-01 11:44:36
Nuo vaizdingų eilių neatsiejama išmintis. Glaudžiu. Ačiū.
Vartotojas (-a): bitėžolė
Sukurta: 2017-10-01 10:19:51
Lenkiuosi autoriui - įtaigūs, pakylėti žodžiai!