Prieš akis marių bangos liūliavo,
Tolumoj švietė burė balta,
O žuvėdros, lyg marių mergelės,
Žaidė, sukos aplink palengva.

Saulė plieskė tiesiai į veidą 
Ir nudažė skruostus rausvai,
O vėjelis, toks lengvas, palaidas,
Glamonėjo plaukus lengvai.

Ir ėjau tarsi vandens paviršium,
Tolumoje skardingi krantai,
Medžiai mojo truputį palinkę,
Kokie gražūs mažyčiai džiaugsmai.

Daug nereikia, tik sielos ramybės,
Kurią rasim gamtos glėbyje,
Ji mus guodžia, ji mus gaivina,
Kai pritrūkstam jėgų kelyje.

Už kiekvieną baltą berželį,
Pušynėlus marių krantuos,
Už kiekvieną paukščio giesmelę
Aš dėkoju ir  drąsiai lenkiuos.