Su rudeniu kažkas išėjo -
toks didelis ir toks brangus,
tik dvelktelėjo tyliai vėjas,
paglostė krintančius lapus.
O būt kažkas gal amžinas žadėjo,
bet jau žinau, kad nebebus,
dievai jam ambros pagailėjo
ir paslėpė dangaus raktus.
Mirtie, nūnai tu viešpatauji
nenugalėta, amžina,
ir upėm teka mūsų kraujas
nebesulaikoma puta.
Kas amžinybėn turtą krauna,
nūn skelbia - visko pabaiga!
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2017-09-30 17:41:29
Sukrečiantis sonetas.
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2017-09-30 12:01:46
puikus, įtaigus sonetas
Vartotojas (-a): Rasojimas
Sukurta: 2017-09-29 16:01:08
gražus skambesys
Vartotojas (-a): Rena
Sukurta: 2017-09-29 15:19:54
Geros eilės, bet norėtųsi, jog nuojauta dingtų su migla saulei patekėjus...
Vartotojas (-a): Audronaša
Sukurta: 2017-09-29 14:40:42
Skausmingos tikrovės atspindys,patinka.