Su rudeniu kažkas išėjo -
toks didelis ir toks brangus,
tik dvelktelėjo tyliai vėjas,
paglostė krintančius lapus.

O būt kažkas gal amžinas žadėjo,
bet jau žinau, kad nebebus,
dievai jam ambros pagailėjo
ir paslėpė dangaus raktus.

Mirtie, nūnai tu viešpatauji
nenugalėta, amžina,
ir upėm teka mūsų kraujas
nebesulaikoma puta.

Kas amžinybėn turtą krauna,
nūn skelbia - visko pabaiga!