Santrauka:
Patyčios, jų pasekmės
Gyvenimas be patyčių
Visur pilna patyčių: autobuse, kieme, mokykloje ar net socialiniuose tinkluose. Bet kaip spręsti jų bėdą? Kam pasakyti? Jokiais būdais negalima, kad patyčios įsivyrautų tarp žmonių.
Ūla ėjo į mokyklą, kaip ir visi jos bendraamžiai. Tik ji išsiskyrė tuo, kad buvo nuo gimimo šluba, visi jos klasiokai gręžėsi nuo jos ir tyčiojosi. Mergaitei buvo skaudu, ji verkdavo naktimis, o rytais vėl eidavo į mokyklą ir kęsdavo patyčias. Vieną dieną ji neištvėrusi, nubėjo į tualetą ir verkė, verkė, kol baigėsi pamokos. Nubėgo namo ir užsirakino kambaryje.
Kitą rytą ji neatėjo į mokyklą, vaikai liūdėjo ne todėl, kad draugė neatėjo, o todėl, kad neatėjo patyčių objektas.
Sekantį rytą ji atėjo į mokyklą, nekreipė dėmesio į klasiokus. Klasiokams nepatiko jos elgesys. Sekantį rytą ji pasirodė tarpduryje su Spurgiumi. Spurgius mažas kačiukas, kentęs savo broliukų patyčias. Mokytoja žinojo jos situaciją, todėl leido per pamokas būti su savo naujuoju draugu. Visi vaikai puolė prie jos ir siūlė būti draugais, bet ji mąstė: „Nenoriu su jais bendrauti“. Tik viena Martyna nesityčiojo iš Ūlos, tad jos tapo draugėmis.
Negalima tyčiotis iš žmonių kurie yra kitokie. Daug patyčių yra išspręstos mokytojų, tėvų, draugų... Bet yra atvejų, kai baigiasi labai siaubingai (savižudybėmis). Svarbu netylėti, kreiptis į pagalbą laiku. Bet geriausia, jei nėra patyčių. Prieš tyčiodamiesi pagalvokite ar Jums tas patiks? Ar norėtumėte neturėti draugų, kaip šios istorijos herojė?
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2017-09-28 21:21:34
Raštingumas iš tiesų džiugina, visiems pavyzdys (o paskutinėje pastraipoje pora kablelių pasislėpė taip tyčia, kad koks nors bambeklis paieškotų). Knygų graužikė turbūt pergraužusi nemažai knygų ir pratybų sąsiuvinių?
Dabar pratybas siūlo pasakų senelis.
Tikrosios pastabos būtų apie temos dėstymą. Taip, tema opi, bet pateikimas kol kas panašesnis į privalomąjį rašinėlį. Arba planelį, minčių apmatus.
O jei, pavyzdžiui, visa tai atskleidus per kokią istoriją, vengiant tiesioginių teiginių ir raginimų, graudenimų?
Toks sakinys kaip vaikai liūdėjo ne todėl, kad draugė neatėjo, o todėl, kad neatėjo patyčių objektas. – geras akcentas, rodo situacijos vertinimą. Iš to galima spręsti, kad norėta kalbėti apie bandos jausmą.
Elementarią tiesą, kad žeminti kitus, smurtauti, tyčiotis yra neleistina, niekaip nepateisinama, suvokia kiekvienas sveikai mąstantis žmogus. Gal po vieną ir tos gaujos avinai nebūtų tokie... O jeigu jau tikrai visi siaubingi, tai gal vieno išdrįsusio, pasipriešinusio, paprasčiausiai žmogiško poelgio (kaip Martynos) dėka pamažu atitirpsta ledai, kas nors keičiasi? Kokias kliūtis pajėgia įveikti kad ir dviejų nepopuliariųjų draugystė?
Galima plėtoti kurią nors tokią ar kitokią siužetinę liniją. Galima pateikti išvadas (taikliai, nedaugžodžiaujant), galima be jų, bet viską pateikti taip, kad net rambiausias apsiverktų...
Taigi, temą vystyti galima įvairiai. Rodant situaciją, ryškinant charakterius, atskleidžiant išgyvenimus.
O, kiek būna visokių istorijų... Galbūt sunkiau rašyti apie tai, kas iš tikro nėra išgyventa, bet rašyti įmanoma. Sėkmės!
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2017-09-28 21:02:25
Mano nuomone tyčiojamasi ne tik mokyklose iš silpnesnių mokinių, bet nemažesnių patyčių palaukia pensininkai medicinos įstaigose.