Gyvenimas be patyčių
Visur pilna patyčių: autobuse, kieme, mokykloje ar net socialiniuose tinkluose. Bet kaip spręsti jų bėdą? Kam pasakyti? Jokiais būdais negalima, kad patyčios įsivyrautų tarp žmonių.
Ūla ėjo į mokyklą, kaip ir visi jos bendraamžiai. Tik ji išsiskyrė tuo, kad buvo nuo gimimo šluba, visi jos klasiokai gręžėsi nuo jos ir tyčiojosi. Mergaitei buvo skaudu, ji verkdavo naktimis, o rytais vėl eidavo į mokyklą ir kęsdavo patyčias. Vieną dieną ji neištvėrusi, nubėjo į tualetą ir verkė, verkė, kol baigėsi pamokos. Nubėgo namo ir užsirakino kambaryje.
Kitą rytą ji neatėjo į mokyklą, vaikai liūdėjo ne todėl, kad draugė neatėjo, o todėl, kad neatėjo patyčių objektas.
Sekantį rytą ji atėjo į mokyklą, nekreipė dėmesio į klasiokus. Klasiokams nepatiko jos elgesys. Sekantį rytą ji pasirodė tarpduryje su Spurgiumi. Spurgius mažas kačiukas, kentęs savo broliukų patyčias. Mokytoja žinojo jos situaciją, todėl leido per pamokas būti su savo naujuoju draugu. Visi vaikai puolė prie jos ir siūlė būti draugais, bet ji mąstė: „Nenoriu su jais bendrauti“. Tik viena Martyna nesityčiojo iš Ūlos, tad jos tapo draugėmis.
Negalima tyčiotis iš žmonių kurie yra kitokie. Daug patyčių yra išspręstos mokytojų, tėvų, draugų... Bet yra atvejų, kai baigiasi labai siaubingai (savižudybėmis). Svarbu netylėti, kreiptis į pagalbą laiku. Bet geriausia, jei nėra patyčių. Prieš tyčiodamiesi pagalvokite ar Jums tas patiks? Ar norėtumėte neturėti draugų, kaip šios istorijos herojė?