Keliauju per laukus vis į tolį —
sugrįžti atgal — nepajėgiu,
matau baltą beržą svyruoklį,
prie liekno kamieno priglundu.

Nusvirusios šakos, lyg  rankos, 
vėjui papūtus paliečia švelniai —
mano svajonės, likot menkos —
kur jūs dingot, manieji keliai?..
............................................   

Tarsi viskas aplinkui sustoję —    
gal vaizduotė pradingo užmarštyje,  
pasauli, neužgožk lopinėlio manojo —
nenuostabu, jog esu šioje sumaištyje,

Atklydusi iš senojo pasaulio, 
nutolusios jaunystės tikslų,    
dabartis, mano norai — apgaulė: 
pasiklysiu tarp rudens spalvų?..