Vaikystės pievos, aštrios ražienos,
Paupio viksvos, kvepiantis šienas,
Slėpynių medžiai, valiūkiškas vėjas
Neša į tolimo laiko vaikystės alėją.
Valtis ir upė, akmenys, – stotys,
O mes keleiviais žaidžiam lig soties.
Plaukia minutės, valandos, dienos.
Vėl kvepia šienas, vėl duria ražienos.
Medžiai lyg žmonės gimsta ir miršta.
Stovi be lapų, palūžę, trapūs.
Šerdis be kraujo, kūnas išsekęs.
Vakaro saulė upėje slepias.
Sutemos dieną apklosto kiekvieną.
Vėjyje girgžda vaikystės sūpynės,
Išstypus mergaitė kasas išsipynus.
Sūpynės skrenda į svaigų aukštį,
Rodos, pakilsi lyg dangaus paukštis.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Saulėlydis
Sukurta: 2017-09-25 23:22:51
Išsūpavo prisiminimai....
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2017-09-25 20:46:22
Pasakiški vaikystės prisiminimai.
Iš praeities išniro kažkieno pasakyti žodžiai:
Drebančia ranka lapus praversi.
Jie gelsvi, kaip rudenio daina.
Tyliai žvelgsi prieš save. Neverksi.
Pasaka graži, tik jau sena.
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2017-09-25 20:23:36
tokia graži vaikystės alėja...
Vartotojas (-a): bitėžolė
Sukurta: 2017-09-25 10:39:45
Gyvi ir įtaigūs žodžiai.
Vartotojas (-a): Rasojimas
Sukurta: 2017-09-25 10:18:30
pagavo nuotaika, taiklios mintys...