Vaikystės pievos, aštrios ražienos,
Paupio viksvos, kvepiantis šienas,
Slėpynių medžiai, valiūkiškas vėjas
Neša į tolimo laiko vaikystės alėją.
Valtis ir upė, akmenys, – stotys,
O mes keleiviais žaidžiam lig soties.
Plaukia minutės, valandos, dienos.
Vėl kvepia šienas, vėl duria ražienos.
Medžiai lyg žmonės gimsta ir miršta.
Stovi be lapų, palūžę, trapūs.
Šerdis be kraujo, kūnas išsekęs.
Vakaro saulė upėje slepias.
Sutemos dieną apklosto kiekvieną.
Vėjyje girgžda vaikystės sūpynės,
Išstypus mergaitė kasas išsipynus.
Sūpynės skrenda į svaigų aukštį,
Rodos, pakilsi lyg dangaus paukštis.