Neskubėki... Prisėsk po klevais
šalia vingio, kur šakojasi kelias....
Į skirtingas puses neš likimo sparnai,
vidury liks po sielos dalelę.
Kai ilgėja šešėliai rūkais apvilkti
ir naktis nusileidžia vualį,
slepi vėl, kad šaltojoj vienatvėj kvieti,
ko glėbys vis pamiršti negali.
Juk meni, kada tapę viena jungtimi,
nuo viens kito artumo apsalę,
pažadų kliedesy skendom lyg užburti,
kol nakties tamsūs skruostai pabalo...
------------
Neskubėkim abu, nors kapoja lašai
šalia vingio, kur šakojasi kelias...
Ten pavėsy klevų suboluos vienišai
mūs jausmų paskutinė stotelė.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Audronaša
Sukurta: 2017-09-25 10:41:11
Patiko.
Vartotojas (-a): poeta
Sukurta: 2017-09-24 17:12:07
Žmogus ir medis visuomet vienas šalia kito, jis daug galėtų papasakoti istorijų jeigu galėtų kalbėti
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2017-09-23 15:05:52
Labai mielos eilės.
O gal kaip tik reikia paskubėti, kad apsisaugoti lašų,
Vartotojas (-a): Rena
Sukurta: 2017-09-23 14:10:01
Patiko...
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2017-09-23 11:28:14
Man regis, taip geriau nei anksčiau. Bet čia mano asmeninė nuomonė. Anie tokie ilgis buvo, gal pertęsti kiek. Gal jausminiu atžvilgiu priimami kitaip, nes visiškai kito formato, gal kitiems kitaip atrodo, bet man šitaip mieliau.
Vartotojas (-a): bitėžolė
Sukurta: 2017-09-23 10:23:32
Šios eilės įkvepiančios, gyvos, jausmingos.
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2017-09-23 10:16:13
puikios eilės