Neskubėki... Prisėsk po klevais
šalia vingio, kur šakojasi kelias....
Į skirtingas puses neš likimo sparnai,     
vidury liks po sielos dalelę.

Kai ilgėja šešėliai rūkais apvilkti
ir naktis nusileidžia vualį,
slepi vėl, kad šaltojoj vienatvėj kvieti,
ko glėbys vis pamiršti negali.

Juk meni, kada tapę viena jungtimi, 
nuo viens kito artumo apsalę,
pažadų kliedesy skendom lyg užburti,
kol nakties tamsūs skruostai pabalo...
               ------------
Neskubėkim abu, nors kapoja lašai
šalia vingio, kur šakojasi kelias...
Ten pavėsy klevų suboluos vienišai
mūs jausmų paskutinė stotelė.