Dulkėti ir seni daiktai...
Tačiau šilti, nes tavo rankos lietė –
Galbūt tik vos...
Gal nerimtai...
Baimìngai gal per daug...
Per daug...
Iš lėto...
Vaza stiklinė.
O ant jos –
Dar likęs įspaudas vandens,
Kai mirko
Mažutė puokštė iš vejos –
Gal debesų,
Galbūt švelnučio šilko.
Nuskynei tu pati gėles
Ištarus;
„Šitos žydi tiktai kartą.“
Todėl pasiėmei kelias –
Tik tas kelias,
Kurias vėliau pamerktum,
Kai grįžom pas mane.
Meni?
Jau tąsyk veidrodžiuose vakarėjo...
Ir gilumoj –
Lyg šuliny –
Nejutome dvelkimo mūsų vėjo.
Nejutom jau...
Lyg nejučia
Paglostei stalą, kėdę...
Mano veidą...
Vien tavo kūnas buvo čia,
O tu –
Kur saulė kilo, bet ne leidos...
...................................................................................
Dulkėti ir seni daiktai –
Savi...
Nors užsimerkus tu, nutolus,
Man ne melsvai žydės –
Baltai –
Kasvakar vazoje neužmirštuolės...
2017 m. rugsėjo 18 d.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2017-09-20 15:52:49
Labai jausmingas prisiminimas, išplaukęs iš širdies.
Vartotojas (-a): Juodojibagyra
Sukurta: 2017-09-19 19:47:11
Be galo sentimentalu. Palietė.
Vartotojas (-a): bitėžolė
Sukurta: 2017-09-19 17:42:58
Ypatingi žodžiai...
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2017-09-19 12:33:19
suvirpina sielą tos baltos neužmirštuolės...gražu
Vartotojas (-a): aurimodalia
Sukurta: 2017-09-19 11:18:10
Dulkietai !}
Vartotojas (-a): baltoji varnelė
Sukurta: 2017-09-19 09:11:02
Tai išėjusiems mažutis žiedas
Atminties lauke ilgai žydės,
O tamsiu skliautu ir vėl nurieda
Tarsi ašara - šviesi žvaigždė...