Dulkėti ir seni daiktai...
Tačiau šilti, nes tavo rankos lietė –
Galbūt tik vos...
Gal nerimtai...
Baimìngai gal per daug...
Per daug...
Iš lėto...
 
Vaza stiklinė.
O ant jos –
Dar likęs įspaudas vandens,
Kai mirko
Mažutė puokštė iš vejos –
Gal debesų,
Galbūt švelnučio šilko.
 
Nuskynei tu pati gėles
Ištarus;
„Šitos žydi tiktai kartą.“
 
Todėl pasiėmei kelias –
Tik tas kelias,
Kurias vėliau pamerktum,
Kai grįžom pas mane.
Meni?
 
Jau tąsyk veidrodžiuose vakarėjo...
Ir gilumoj –
Lyg šuliny –
Nejutome dvelkimo mūsų vėjo.
Nejutom jau...
 
Lyg nejučia
Paglostei stalą, kėdę...
Mano veidą...
Vien tavo kūnas buvo čia,
O tu –
Kur saulė kilo, bet ne leidos...
...................................................................................
 
Dulkėti ir seni daiktai –
Savi...
Nors užsimerkus tu, nutolus,
Man ne melsvai žydės –
Baltai –
Kasvakar vazoje neužmirštuolės...
 
2017 m. rugsėjo 18 d.